Amalrikiečiai
Amalrikiečiai – krikščionybės atskala, gyvavusi XII a. pab. – XIII a. pr. Prancūzijoje.[1] Sekė Amalriko Beniečio idėjomis (iš čia pavadinimas),[1] tačiau už jį buvo dar radikalesni.[2]
Amalrikiečiai tikėjo, kad Dievas ir visata tapatūs (dėl to atmetė transsubstanciaciją),[2] kiekvieną žmogų manė esant panašų į Kristų, kiekviename esąs įsikūnijęs Dievas, kiekvienas mirė ant kryžiaus ir prisikėlė (mistinis panteizmas),[1] galiausiai atmetė esminio skirtumo tarp gėrio ir blogio egzistavimą.[2] Manė, kad Dievas Tėvas valdė senovėje, Dievas Sūnus – pirmuosius dvylika krikščionybės amžių, o gyvenant Amalrikui prasidėjęs Šventosios Dvasios viešpatavimas.[2]
Amalrikiečiai pasmerkti 1210 m. Paryžiuje ir 1215 m. Laterano IV bažnytiniame susirinkime.[1][2] Netrukus po to atskala nunyko.[2]
Ši krikščionybės atskala paveikė valdiečius, begardus, begines, XIV a. mistinį panteizmą.[1]