Hjuono pusiasalis
6°25′ p. pl. 147°30′ r. ilg. / 6.417°š. pl. 147.500°r. ilg.
Hjuono pusiasalis[1] (angl. Huon Peninsula) – pusiasalis šiaurės rytų Papua Naujojoje Gvinėjoje, išsikišantis į Ramųjį vandenyną. Plotis iki 89 km. Iš šiaurės riboja Vitiazio sąsiauris (Bismarko jūra), iš rytų – Saliamono jūra, iš pietų – Hjuono įlanka, iš vakarų – Markamo upė.[2]
Paviršius kalnuotas, iškyla virš 4000 m aukščio (driekiasi Saruvagedo ir Raulinsono kalnagūbriai bei Kromvelio kalnai). Gausu kritulių (4600–4800 mm per metus).[2] Veši Hjuono pusiasalio kalnų drėgnieji atogrąžų miškai. Daug retų, endeminių rūšių.[3]
Pusiasalis patenka į Papua Naujosios Gvinėjos Morobės provinciją. Pagrindiniai miestai – Laė, Finšhafenas, Vasu.
Bobongaros apylinkėse rasta apie 40 tūkst. metų senumo žmonių įrankių ir stovyklaviečių (viena seniausių gyvenamų vietų Okeanijoje). 1884 m. vokiečiai Huono pusiasalyje įkūrė savo pirmąją koloniją – Finšhafeną. Iš jo pradėta Vokietijos Naujosios Gvinėjos kolonizacija. 1942–1943 m. pusiasalis buvo užkariautas japonų.[2]
Pusiasalis pavadintas prancūzų keliautojo Žano-Mišelio Juono de Kermadeko (Jean-Michel Huon de Kermadec) garbei.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Pasaulio vietovardžiai. Afrika. Antarktida. Australija. Okeanija. Internetinė duomenų bazė. – Vilnius: MELC, VLKK. Prieiga internete: Hjùono pùsiasalis.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Huon Peninsula. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ „Huon Peninsula montane rain forests“. Terrestrial Ecoregions. World Wildlife Fund.