Luoba (upė)
| Luoba | |
|---|---|
 Luoba netoli Skuodo prie kelio link Ylakių
| |
| Ilgis | 52,2 km |
| Baseino plotas | 353,9 km² |
| Vidutinis debitas | 3,93 m³/s |
| Ištakos | Luobos kaimas |
| Žiotys | Bartuva |
| Šalys | Lietuva |
 Vikiteka |
Luoba |
Luoba – upė šiaurės vakarų Lietuvoje, Mažeikių ir Skuodo rajonų teritorijoje; Bartuvos dešinysis intakas. Ištakos į pietus nuo Luobos kaimo, prie Ivoniškės tarp Sedos ir Puokės. Teka šiaurės vakarų, vakarų kryptimi. Skuodo šiaurės rytuose įteka į Bartuvą (50 km nuo jos žiočių).
Vidutinis upės nuolydis – 192 cm/km. Upės vidutinis debitas: aukščiau Gaivenio – 0,6 m³/s, žemiau Pragulbos – 1,6 m³/s, žemiau Šatos – 3,12 m³/s, žiotyse – 3,93 m³/s[1]. Įeina į Apuolės valstybinį kraštovaizdžio draustinį.
Vertingiausia žuvis – margasis upėtakis. Užluobės kaime Luobos upės pakrantėje tarpukario metais pastatyta koplytėlė „Lurdas“.
Intakai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- kairieji: Sviralis (4,8 km), Puokupis (11,4 km), Ašoklis (11,6 km), Pragulba (12,8 km), Brukis (3,3 km), Šata (31,2 km), Raudupis (6 km), Rūšupė;
- dešinieji: Gaivenis (7,7 km), Kūlupis (5,6 km), Išraitas (10,2 km), Guntinas (19,3 km).
Gyvenvietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ivoniškė, Luoba, Gailaičiai, Paluobė, Kadžiai, Šulpetriai, Erkšva, Knežė (iki 1910 m. buvo vandens malūnas), Šarkė (Apuolės piliakalnis), Daujotai (Šarkės dvaras), Skuodas.
Pavadinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Upėvardis siejamas su žodžiais luobas, luoba ir latv. luobs („medžio žievė, lupenos, karna“). Pirminė šaknies *lub- (ide. *leub-, leubh-) reikšmė susijusi su lupimu, plėšimu.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Algirdas Rainys. Luoba 1. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 665
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981. // psl. 199