Pereiti prie turinio

Sent Kilda

Koordinatės: 57°49′ š. pl. 8°35′ v. ilg. / 57.817°š. pl. 8.583°r. ilg. / 57.817; 8.583
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

57°49′ š. pl. 8°35′ v. ilg. / 57.817°š. pl. 8.583°r. ilg. / 57.817; 8.583

Sent Kilda
Pasaulio paveldo sąrašas

Hirta
Vieta Škotija
Tipas Mišrus
Kriterijus iii, v, vii, ix, x
Pasaulio paveldo emblema Nuoroda (angl.) (pranc.): 387
Regionas** Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašymo istorija
Įrašas 1986  (10 sesija)
Sent Kilda šalies/regiono žemėlapyje
Vikiteka: Sent Kilda
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Sent Kilda (angl. St Kilda, škot. gėl. Hiort) – salų grupė Atlanto vandenyne, Išorinių Hebridų grupėje, tačiau atokiai nuo kitų salų, 64 km į vakarus nuo Šiaurės Juisto salos. Priklauso Škotijai. Plotas – 8,546 km².

Tai uolingos, iš granito ir gabro sudarytos salelės ir uolos. Didžiąją dalį Sent Kildos ploto sudaro Hirtos sala (6,7 km²). Kitos ženklesnės salos yra Soajus (0,99 km²) ir Borerėjus (0,86 km²). Aplink jas stūkso Diuno, Stak am Armino, Stak Bioracho, Stak Li, Stak Levenišo uolos. Paviršius uolingas, kalnuotas, krantai aukšti ir skardingi. Aukščiausia vieta – 430 m (Hirtos s.). Paviršių dengia žolynai, samanos, kerpės. Yra endeminių rūšių ir porūšių. Gausu vandens paukščių. XIX a. čia gyveno paskutinės didžiosios alkos. Sent Kildoje ganosi sulaukėjusių avių bandos.

Sent Kilda gyvenama nuo neolito. Pirmą kartą greičiausiai minima Hirtir pavadinimu 1202 m. islandų raštuose. Salos kartais buvo lankomos vikingų. XIV a. pirmą kartą minimos anglų šaltiniuose. Hariso salos Maklaudų klanas buvo atsakingas už Sent Kildą, ten rinko duoklę. Nors škotai vietiniams gyventojams diegė krikščionybę, iš esmės iki pat XIX a. Sent Kildoje vyravo druidizmas. XVIII a. daug gyventojų mirė nuo raupų ir choleros. XIX a. pradėjo veikti presbiterionų bažnyčia. Gyventojai vertėsi avininkyste, žvejyba, bulvių auginimu, kiaušinių ir plunksnų rinkimu. Nuo XIX a. pab. į Sent Kildą pradėjo traukti turistai. I pasaulinio karo metais Hirtoje pastatytas ryšių perdavimo bokštas, bet vėliau jį sunaikino vokiečiai. Po karo daug žmonių paliko salą, kiti kentėjo nuo bado, apsinuodijimų švinu. 1930 m. likę 36 gyventojai, jų pačių prašymu, iškeldinti į Morverną (Britanijos saloje). 1957 m. Sent Kildoje pastatytas radaras, Hirtoje apsigyveno karinis personalas. Tuo pat metu salos paskelbta gamtos draustiniu, o 1986 m. įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Sen Kildoje yra išlikusi gyvenvietė, bažnyčia, priešistorinių aptvarų liekanos. Vasarą salas lanko turistai, gamtininkai.