Vėmimas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
Vėmimas (lot. vomitus) – apsauginio virškinimo sistemos reflekso veikimas (kartais – skrandžio motorikos sutrikimas), kai pro burną pasišalina skrandžio, o kartais ir žarnų turinys. Tai sudėtingas refleksas, kurio metu dirginami vėmimo zonų receptoriai.[1] Kartais vemti pradedama nuo stipraus susijaudinimo, pamačius, užuodus organizmui nepriimtino maisto, išvydus vėmalus, kraują.[1] Vemiant giliai įkvepiama, nusileidžia antgerklis ir pakyla gerklos – tai apsaugo kvėpavimo takus nuo vėmalų patekimo.
Vėmimas dažnai turi apsauginę reikšmę, nes šitaip pašalinamas sugedęs maistas, toksinės medžiagos ir kt. Tačiau ilgai trunkantis ir gausus vėmimas šalina vandenį, chloridus ir vandenilio jonus iš organizmo. Atsiranda dehidratacija, todėl gali ištikti koma ir traukuliai. Dažnas vėmimas sekina organizmą, trikdo kraujotaką.
Dirbtinai sukeltą vėmimą naudoja kaip priemonę skrandžiui valyti. Tam paprastai geria daug šilto vandens, o po to pirštu ar plunksna kutena burnos gilumoje sritį apie ryklės žiotis, liežuvio šaknį. Nepageidaujamą vėmimą ar bent žiaukčiojimą dažnai sukelia gydytojai, kai apžiūrėdami mažų vaikų ryklę mentele prispaudžia liežuvį prie burnos dugno.
Vėmimą sukelia ir pykinimas, kuris gali atsirasti supantis supuoklėmis, skrendant lėktuvu, plaukiant laivu ar važiuojant duobėtu keliu. Kadangi vėmimas estetiškai nemalonus, vėmalai teršia aplinką, aviakompanijos lėktuvuose dalina nemokamus maišelius, kuriais gali pasinaudoti keleiviai, jei juos su supykins ir jiems teks vemti.
Vėmimas kartais tampa mirties priežastimi. Gana dažnai taip miršta labai girti asmenys, kurie nuo girtumo praranda sąmonę ir, būdami be sąmonės, ima vemti. Jei tuo metu jis guli aukštielninkas, didelė rizika užspringti vėmalais. Nesąmoningo žmogaus galva pasukama į šoną, kad vėmalai nepakliūtų į kvėpavimo takus.[1]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Vėmimas. Medicinos enciklopedija, T. II (M–Ž). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 419.